
Protarpinis badavimas (angl. intermittent fasting) – viena iš pastarųjų metų populiariausių sveikatingumo temų. Vieni jį dievina kaip paprastą ir efektyvų būdą mesti svorį bei pagerinti sveikatą, kiti – skeptiškai žiūri į bet kokį valgymo apribojimą. Internete pilna kontrastingų nuomonių: „Badavimas padeda greičiau deginti riebalus!“, „Jei nevalgysi pusryčių – lėtinsi medžiagų apykaitą!“, „Tai pavojinga!“, „Tai revoliucija!“
Tiesa slypi kažkur per vidurį – ir tam, kad galėtum iš to metodo išspausti realią naudą (ar žinoti, ar jis apskritai tau tinka), reikia išsiaiškinti, kas yra faktai, o kas – tik mitai, įsitikinimai ar perdėta reklama.
Šiame įraše rasi aiškų atsakymą į klausimą, kas iš tiesų yra protarpinis badavimas, kokie dažniausiai pasitaikantys mitai apie jį sklando sporto ir sveikatingumo pasaulyje, bei ką būtina žinoti prieš įtraukiant šią praktiką į savo gyvenimo būdą.
Protarpinis badavimas – tai valgymo planavimo būdas, kai sąmoningai apribojamas laikas, per kurį dienos eigoje vartojamas maistas. Tai nėra konkreti dieta su griežtu maisto sąrašu. Tai – laiko organizavimo principas, leidžiantis kūnui pailsėti nuo nuolatinio virškinimo proceso ir išnaudoti vidinius energijos rezervus.
Populiariausi protarpinio badavimo modeliai:
Svarbu suprasti: protarpinis badavimas – ne badas. Tai struktūruotas metodas, kai laikotarpis be maisto leidžia kūnui pereiti į riebalų deginimo režimą, sumažinti insulino lygį kraujyje ir skatinti ląstelių „valymosi“ procesą – autofagiją.
Tačiau tai nėra stebuklinga sistema. Valgymo lango metu vis tiek svarbu laikytis sveikos mitybos principų, o svorio kritimui būtinas kalorijų deficitas. Kitaip tariant, jei valgysi daugiau nei sudegini, net ir su 16:8 nieko neįvyks.
Internete pilna patarimų apie protarpinį badavimą, tačiau daug kas kartojama be jokio mokslo pagrindo. Štai keli dažniausi mitai, kurie gali suklaidinti, ypač pradedančiuosius.
Tai toli gražu ne tiesa. Nors daugelis žmonių gali saugiai išbandyti šį metodą, kai kuriems jis gali būti netinkamas ar net pavojingas. Pavyzdžiui, nėščiosios, žindančios moterys, sergantys cukriniu diabetu (ypač su insulinu), žmonės su valgymo sutrikimais – jiems protarpinis badavimas gali išprovokuoti nepageidaujamas reakcijas.
Be to, kai kurie žmonės tiesiog blogai jaučiasi nevalgę ryte – tai taip pat ženklas, kad reikia įsiklausyti į kūną, o ne aklai sekti „trendu“.
Tai vienas pavojingiausių mitų. Protarpinis badavimas nėra kalorijų deficito garantas. Jei per savo valgymo „langą“ suvalgysi daugiau nei reikia – svoris gali net augti. Ypač jei dažnai pasitaiko „kompensacinis“ valgymas po badavimo: greitas angliavandenių prisikimšimas ar persivalgymas vakare.
Faktas: svoris krenta tada, kai ilgainiui išlaikomas kalorijų deficitas – nepriklausomai nuo to, ar valgai tris kartus per dieną, ar vieną.
Tiesa yra priešinga – trumpalaikis badavimas (iki 24–36 val.) gali net šiek tiek paskatinti medžiagų apykaitą. Tyrimai rodo, kad trumpi badavimo periodai nekenkia baziniam metabolizmui, nebent jis trunka labai ilgai ir derinamas su ilgalaikiu kalorijų trūkumu.
Iš tikrųjų dažnas užkandžiavimas ir nuolatinis valgymas gali apsunkinti insulino jautrumą, o tai ilgainiui – atvirkščiai – gali skatinti riebalų kaupimąsi.
Šis mitas dažnas tarp sportuojančių. Tačiau realybėje, jei per valgymo langą gaunamas pakankamas baltymų kiekis (apie 1.6–2.2 g/kg kūno svorio), o treniruotės yra pakankamai intensyvios, raumenų masės praradimas nevyksta arba yra minimalus.
Be to, kai kurie tyrimai rodo, kad badavimas netgi gali pagerinti augimo hormono (HGH) sekreciją, kas palankiai veikia raumenų išsaugojimą ir riebalų deginimą. Tad viskas priklauso nuo konteksto – ne nuo mito.
Kai išfiltruojame mitus, galime pereiti prie to, ką sako mokslas ir praktika. Protarpinis badavimas gali turėti realią naudą – jei jis taikomas teisingai.
Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl protarpinis badavimas pasiteisina svorio metimo metu – tai jo poveikis insulino lygiui. Kai ilgesnį laiką nevalgome, insulino lygis sumažėja, ir kūnas pereina nuo gliukozės naudojimo prie riebalų deginimo. Tyrimai rodo, kad protarpinis badavimas gali pagerinti gliukozės kontrolę net ir žmonėms su atsparumu insulinui.
Autofagija – tai natūralus organizmo procesas, kai senos ar pažeistos ląstelės „susivalgo“ pačios save, kad vietoje jų atsirastų naujos. Šis procesas suaktyvėja būtent badavimo metu, kai kūnas negauna maisto ir pradeda „valytis“ iš vidaus. Autofagija siejama su geresne ląstelių sveikata, ilgaamžiškumu ir net vėžio prevencija.
Kai valgymo laikas ribojamas, mažėja pagunda valgyti „iš nuobodulio“ ar dėl emocijų. Aiški struktūra (pvz., 12:00–20:00) padeda psichologiškai kontroliuoti mitybą, ypač tiems, kurie linkę dažnai užkandžiauti.
Vienas iš netikėtų privalumų – mažiau maisto planavimo ir ruošos. Daugeliui žmonių ryto badavimas tampa patogiu įpročiu, leidžiančiu susitelkti į darbus, treniruotes ar kitus reikalus, nesiblaškant dėl pusryčių.
Senesnis požiūris, kad „reikia valgyti kas 2–3 valandas“, jog „užkurtum metabolizmą“, šiandien yra moksliškai nepagrįstas. Kūnas puikiai susitvarko su retesniu, bet struktūruotu maitinimusi. Svarbiausia – bendras kalorijų ir maistinių medžiagų balansas per dieną, o ne tai, kas kelintą valandą valgai.
Protarpinis badavimas atrodo paprastas: tiesiog nevalgyti tam tikrą laiką. Bet kaip ir su bet kuo, kas susiję su kūnu – reikia ruoštis atsakingai. Štai keletas dalykų, kuriuos verta žinoti prieš startuojant:
Nors daugeliui sveikų žmonių protarpinis badavimas yra saugus, tam tikrose situacijose jis gali būti rizikingas. Pasitark su gydytoju ar dietologu, jei:
Svarbiausia taisyklė: jei kūnas siunčia aiškius signalus, kad kažkas negerai – būtina į juos įsiklausyti.
Didžiausia klaida – iš karto šokti į „OMAD“ (valgymą kartą per dieną) ar net 24 valandų badavimus. Jei niekada nesi badavęs, pradėk nuo 12:12 (valgymo langas 12 val., badavimas 12 val.), o tada pereik prie 14:10 ar 16:8, kai jausiesi pasiruošęs. Kūnui reikia laiko prisitaikyti – tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Badavimas nepadaro nesveiko maisto sveiku. Jei per savo valgymo langą suvalgysi daug perdirbtų produktų, cukraus ir mažai baltymų – efekto nebus. Prisimink:
Taisyklė paprasta: valgymo kokybė svarbesnė nei lango ilgis.
Per badavimo laiką negalima valgyti, bet būtina gerti. Vanduo, juoda kava, žalioji arbata – leidžiami (be cukraus ir pieno). Dehidratacija dažnai painiojama su „silpnumu dėl badavimo“.
Ypač jei sportuoji intensyviai – treniruotės laikas gali turėti reikšmės. Daugeliui tinka sportuoti ryte tuščiu skrandžiu, o po to valgyti. Kitiems – geriau sportuoti valgymo lange. Eksperimentuok, bet nesportuok badaudamas be energijos.
Protarpinis badavimas gali būti labai veiksmingas, bet tik tada, kai nedaromos pagrindinės klaidos. Štai kelios, kurias daro daug pradedančiųjų:
Staigus perėjimas prie labai ilgo badavimo lango (pvz., 20:4 ar OMAD) dažnai sukelia galvos skausmus, dirglumą, energijos trūkumą. Perėjimas turi būti palaipsnis – kaip ir su treniruotėmis.
„Kadangi visą rytą nevalgiau, galiu dabar suvalgyti ką noriu“ – pavojingas mąstymas. Jei valgymo langas tampa „visko leidimo“ periodu, kalorijų perteklius neišvengiamas, ir rezultatai nedžiugins.
Kita medalio pusė – kai žmonės pradeda valgyti per mažai, ypač baltymų. Organizmas ilgainiui gali pereiti į streso būseną, mažėja raumenų masė, blogėja energija.
Kai neplanuoji, ką valgysi per savo langą – tikėtina, kad suvalgysi tai, kas po ranka. Dažniausiai tai nebus nei sotus, nei subalansuotas maistas. Maisto planavimas yra pagrindas – net ir protarpiniame badavime.
Vien protarpinis badavimas be judėjimo – ne stebuklas. Jėgos treniruotės + tinkamas valgymas + protarpinis badavimas – tai derinys, kuris duoda geriausius rezultatus. Ypač norint deginti riebalus, bet išsaugoti raumenis.
Vienas dažniausių klausimų, ypač tarp Mrbiceps.lt svetainės lankytojų – ar protarpinis badavimas neprieštarauja sportui ir raumenų auginimui? Geros naujienos: tinkamai suderinus – ne tik neprieštarauja, bet ir gali padėti.
Svarbiausia taisyklė – raumenys auga ne nuo valgymo dažnio, o nuo:
Jei laikaisi 16:8 modelio ir per 8 valandas suvalgai reikiamą kalorijų bei baltymų kiekį (dažniausiai 1.6–2.2 g/kg kūno svorio), tavo raumenys bus saugūs. Net ir ryto treniruotės tuščiu skrandžiu nėra problema – ypač jei po jų greitai gauni baltymų ir angliavandenių.
Nėra vieno teisingo atsakymo – viskas priklauso nuo individualių preferencijų. Populiariausi variantai:
Svarbiausia – nuoseklumas. Jei treniruojiesi sistemingai, pakankamai miegi ir aprūpini kūną maistinėmis medžiagomis, protarpinis badavimas tikrai netaps kliūtimi.
Protarpinio badavimo populiarumas išaugo ne tik dėl socialinių tinklų, bet ir dėl vis gausėjančių mokslinių tyrimų, kurie nagrinėja jo poveikį sveikatai, svoriui ir medžiagų apykaitai. Štai trumpa santrauka:
Protarpinis badavimas nėra stebuklinga piliulė, bet gali būti puikus įrankis svoriui valdyti, gerai jaustis ir pagerinti mitybos discipliną. Svarbiausia:
Jei sieki geresnių kūno kompozicijos rezultatų, bet nori paprastesnio režimo – protarpinis badavimas gali būti kaip tik tau. Tiesiog įrankis. Ir kaip kiekvienas įrankis – veikia tada, kai žinai, kaip juo naudotis.
Moro T. et al. (2016) – “Effects of eight weeks of time‑restricted feeding (16/8) on basal metabolism, maximal strength, body composition…”
https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/27737674/
Keenan S. K. et al. (2020) – “The Effects of Intermittent Fasting Combined with Resistance Training on Lean Body Mass: A Systematic Review…”
https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/32781538/
Yuan X. et al. (2025) – “Effect of intermittent fasting on obesity and metabolic indices in patients with metabolic syndrome: a systematic review and meta‑analysis”